Tiek dailininkės Arūnės Tornau kūrybos, tiek šio interviu pagridinė tema yra laikas. Praėjo aštuoni metai nuo to laiko, kai pas šią dailininkę mokiausi piešti (Arūnė Tornau jau šešiolika metų moko piešti vaikus Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje). Paskui praėjo dar kelios minutės – belaukiant prie dailininkės dirbtuvių durų. Dailininkė atrodė nepasikeitusi – tas pats gilus žvilgsnis, šypsena, tas pats mandagumas, taktas, atidumas kultūrai, žmogui, pasauliui. Laikas ėjo toliau; jeigu tiksliau, praėjo aštuoniasdešimt šešios minutės ir dvylika sekundžių, – tiek užtruko pokalbis, kurio metu Arūnė Tornau kalbėjo apie besikeičiantį meną, požiūrį į jį, apie savo kūrybą ir inspiracijas. Negaištant daug laiko, reikia suminėti aktualias dailininkės parodas. Viena jų neseniai pasibaigė Lietuvos dailininkų sąjungos Pamėnkalnio galerijoje, kita rugpjūčio pabaigoje bus atidaryta Klaipėdos parodų rūmuose. Ši produktyvi dailininkė, surengusi apie trisdešimt personalinių parodų, kartu su dailininke Neringa Žukauskaite gegužės mėnesį rengia parodą Lietuvos kultūros dienų metu Švedijoje, Stokholme, galerijoje „Nordens Ljus“.

Apie šiuolaikinį meną

Pažįstu dailininkų, kurie piktinasi šiuolaikiniu menu, videoinstaliacijomis, jie nepripažįsta tokių dalykų, vadina tai meno profanacija. Man asmeniškai daug kas priklauso nuo nuotaikos ir noro įsigilinti. Nes į tokį meną arba reiškinį reikia gilintis, reikia įdėti daug daugiau pastangų, nei apžiūrint paprastą paveikslą ar skulptūrą, kur tiesiog įjungiami estetiniai receptoriai. Naujuosiuose menuose estetika kartais išvis nebūtina. Tam pačiam dalykui, temai, kuri jau buvo nutapyta viduramžiais ar Renesanso laikotarpiu, šiuolaikinis menininkas pasitelkia visai kitas, neįprastas, priemones. Todėl reikia mokytis naujojo meno kalbos, kuri kartais yra labai sudėtinga, daugiasluoksnė, įvairiaplanė. Žinoma, kartais mane, tiesiogiai nedalyvaujančią eksperimentiniame mene, tokie kūriniai erzina. Atrodo, kad ne menininkas kuria, o psichoterapeutas šnekasi su savo pacientu. Šiandien kuriamas menas labai nutolęs nuo tradicinių meno kanonų (bet tas nutolimas pats savaime nėra blogybė); kartais atrodo, kad nutolęs ir nuo to, ką aš mėgstu, – tada numoju ranka ir nežiūriu. O kartais labai nustebina, pavyzdžiui, Šiuolaikinio meno centre neseniai pasibaigęs prancūzų menininkų „Groupe Dunes“ audiovizualinis projektas „Variacijos – Vilnius“ su šviesomis ir filmuota medžiaga, įvairiais garsais... Tai lyg koks spektaklis, kuriamas keliems tuo metu salėje esantiems žmonėms. Veikia visai kiti receptoriai, sukuriama magiška būsena, jautiesi tarsi kitame laike ir kitoje vietoje. Taip, tradiciniu požiūriu jie nutolo nuo drobės ir teptuko, akmens ir kalto ar lino raižinio. Bet gal savo priemonėmis jie lengviau patuksena į šiuolaikinio žiūrovo sielą.

Apie meno situaciją

Žmonės tapo mažiau kritiški. Ir tai ne į naudą menininkui, kuris nori būti pastebėtas. Apskritai daug galima šnekėti apie meno, menininko vietą visuomenėje, kaip ji pasikeitė per nepriklausomybės metus. Aš tai sakau ne su nuoskauda – neva menininkui buvo labai gerai sovietiniais metais – tiesiog dabar menininkas tapo paprastu visuomenės nariu, nebe išrinktuoju, o toks požiūris ilgą laiką gyvavo. Šiandien menininkas jaučia dėmesio stoką, ypač dailininkas. Teatras ir muzika dar sulaukia dėmėsio, bet dailės situacija apverktina. Straipsnių apie parodas yra labai mažai, tik specialiuose dailei skirtuose leidiniuose, ir tai kartais jie būna tendencingi, užsakyti. Kartais dailininkas net paprašo menotyrininko, kad apie jį parašytų, ir tada jau, aišku, jis neberašys taip kritiškai, nešališkai. Nusipirktas dailės kūrinys kažkodėl neišprovuokuoja grandininės reakcijos – o juk galėtų žmogus, įsigijęs paveikslą, susidomėti tuo autoriumi, nueiti į jo parodą, sekti jo meninę raidą, kad palygintų kūrybą. Bet taip nėra, paveikslas tampa tik interjero detale. Arba parodos – jos tampa uždaro vartojimo, jas pasižiūri keletas menininkų, pasikeičia nuomonėm arba ne, ir viskas. Toks meninis įvykis nesuskamba, jis labai greit užgęsta. Kita vertus, trūksta ir informacijos. Kartais pykstu ant galerijų – kai kurios iš jų net nesiskelbia spaudoje, o juk tai kainuoja vieną skambutį ar elektroninį laišką. Galerija pati turi būti suinteresuota, kad žiūrovas ateitų. Man nesuprantama, kodėl galerijos nedirba sekmadieniais ar net šeštadieniais, o darbo dienomis – tik iki šešių. Tokiu metu žmonės juk nespėja jų apžiūrėti. Galerijos neprisitaiko prie žiūrovo, neskuba kviestis lankytojų. Nežinau, kodėl taip yra, bet gana apverktina situacija. Galbūt atėjo toks laikmetis, kai viskas vystosi spirale, kai tradiciniam menui apskritai atėjo laikas sugulti į dumblą ir gulėti, nekišti nosies, kol ateis geresnis laikas, klimato atšilimas. Tada jau galėsim išlįsti ir sakyti, kad atėjo mūsų valanda. Gal taip yra, nežinau.

Apie dailininką

Kartais sunku surengti parodą, nes tai, ką darai pats sau, turi išnešti ir parodyti visiems. Gal ne taip jau daug žmonių ir pažiūrės tą parodą, bet vis tiek tai atrodo lyg koks apsinuoginimas. Kitų sričių menininkams lengviau – jie turi tarpininkų. Taip, aktorius gali pagyvinti, pagerinti, aktualizuoti rolę, bet jis vis tiek turi pirminį tekstą. Taip ir režisierius – jis gali perkurti pjesę, bet pjesės griaučiai jau yra. Muzikantai taip pat groja jau parašytą muziką. O dailininkas neturi tarpininko, neturi jokio filtro, tik tiesioginį ryšį su žiūrovu – dėl to ir baisiausia apsinuoginti. Sakau apsinuoginti, nes priklausau prie tų, kurie kuria tik sau (turiu omenyje – ne pagal užsakymą, nesvarbu, tiesioginį ar netiesioginį). Žinoma, jei atsiranda rezonansas, supratimas, tai belieka džiaugtis – vadinasi, pasakiau kažką universalaus, kas tinka ir man, ir žiūrovui. Būna ir visai kitaip – kartais menininkas, norėdamas parduoti daugiau darbų, prisitaiko prie bendrų tendencijų. Sukuria, pavyzdžiui, malonių spalvų, šviesaus kolorito darbą, kokią nors nedidelės apimties romantišką abstrakciją, kuri visada tiks interjere. Sunku pasakyti, ar toks požiūris smerktinas. Darbas gali būti meniškas, bet yra didelis pavojus menininkui, ypač jeigu jis pragyvena vien tik iš savo darbų, – žinoti, kaip padaryti „gražų“, paklausų paveikslą.

Apie laiką

Man patinka dirbti laike. Visų pirma aš mėgstu daryti tekstūras, o tai reikalauja padengti drobę dažais, laukti, kol išdžius, vėl padengti... Mano kūrybos būdas yra lėtas, tai nėra ta ekspresyvi, veiksmo kūryba. Aš apskritai nepasitikiu rezultatu, ilgai tikrinuosi, kol pabaigiu darbą. Tapybos darbai, o ypač maži darbeliai, koliažai yra tarsi dalis mano biografijos, tarsi mano dienoraštis. Pavyzdžiui, kai einu gatve ir koks nors metalinis daiktelis pasirodo gražus – pasiimu jį, pasidedu į dežutę. Kai kąnors nutapau, tada pridedu, žiūriu, ar man patinka. Kartais viską keičiu, kartais darbas guli savaitėmis, beveik voliojasi ant mano dirbtuvės grindų, o praeidama pažiūriu, patikrinu, užtapau ką nors, perdarau. Man patinka, kai darbai apsivelia, apgula nuosėdomis, kai juose atsispindi laikas. Kada gimsta paveikslas – kai jis nutapomas ar tada, kai išeina iš menininko dirbtuvės ir kažkur keliauja, patenka pas žmones, į viešbutį ar kavinę? Nežinau. Formaliai – kada nutapomas, juk net užrašai datą kitoje paveikslo pusėje ir pasirašai. Bet galėčiau sau paprieštarauti –maždaug prie trečdalio savo paveikslų po dvejų ar net dešimt jų gyvavimo metų grįžtu, pertapau. Vadinasi data keičiasi.

Apie tekstą

Prancūziški eilėraščiai atėjo į mano darbus tada, kai užsibrėžiau išmokti prancūzų kalbą. Kai mokiausi, reikėjo išmokti visokių tekstų ar eilėraščių, o išmokusi ir pradėjau juos rašyti. Be to, dauguma nesupranta to prancūziško teksto, jis svarbus tik kaip kompozicijos dalis, o ne savo reikšme. Aš ir nenoriu, kad žmonės, kurie matys tuos darbus, suprastų, nors man asmeniškai jie reiškia labai daug. Labai gražus yra vienas Arthuro Rimbaud eilėraštis – „Ofelija“, net susiradau jo lietuvišką ir rusišką vertimus. Ofelija vandenyje, ją glosto žolės, ji plaukia balta kaip didžiulė lova... Ypač įsiminė šis palyginimas. Tekstas man yra papildomas kodas, paslaptis.

Apie gamtą

Kūrybai mane įkvepia gamta. Žiema, tirpstantis sniegas, spalvų išnykimas. Diena, kai labai lėtai sninga, ir sniegas, pamažu dengiantis visą pasaulį... Ta nuotaika, tas lengvas sniego kritimas, ta būsena tarp dangaus ir žemės. Man labai patiko ir dabar patinka stebėti plaukiančias ledo lytis. Savotiškai pavydu, nes jos atplaukia ir nuplaukia, o tu lieki čia. Kartais ant lyties tupi kokia nors varna – ji irgi keliauja. Ledo lytys gražios ir spalviniu požiūriu, savo rauktais, tamsiais kraštais primena orchidėjas. Kadaise man buvo labai artima akmenų tema. Man ir dabar gražūs akmenys – neįtikėtinų spalvų, apaugę samanom, protingi, gražūs, sukaupę daugybę energijos ir informacijos. Lyg pakeleiviai, stebintys praeinančius žmonių gyvenimus.

Užrašė Romas Zabarauskas