Menas savo esme atrodo pernelyg egoistiškas, savanaudiškas. Gamta, jos įvairios formos – žymiai reikšmingesnės, mes niekada prie jų nepriartėsime. Viskas, ką menininkas gali, tai parodyti pasaulio gražumą, pasidžiaugti tuo, kas mus supa, sustabdyti žiūrovą akimirkai, kad paprastuose šalia esančiuose daiktuose atpažintų save. Menininko pareiga – ištiesti ranką link jų, priminti, kad akmuo, tai daugiau negu akmuo, medis – daugiau negu medis. Tik pavykę meno kūriniai - atpažinimo procesas.

Laiko bėgsmą, netektis, praradimus, gruvimą savo tapybos darbuose įprasminu kaip gyvenamosios vietos, būsto nykimą. Apleisti, ištuštėję kambariai - tarsi nerūpestingo praėjusio gyvenimo liudininkai, kur dar šiek tiek pastebimi gerovės likučiai. Ryškiai žvakių apšviestuose salonuose gali įsivaizduoti skambančią muzikos melodiją, šokyje besisukančias poras, veidrodžių spindesį, gali išgirsti šilkinių drabužių šlamesį, užuosti saldų kvepalų dvelksmą. Visa tai išnyko. Liko tušti kambariai, apsilaupę sienų apmušalai, kažkada buvę tokie gražūs, atsivežti iš Varšuvos ar net Paryžiaus. Apdegę, kiti sutruniję, apėję pelėsiu. Kai ateini į ištuštėjusius namus, nejučia ieškai žmogaus buvimo pėdsakų, uostai svetimus kvapus, baugščiai dairaisi į išblukusias sienų dėmes, kur jauti stovėjus komodą ar bufetą. Einant iš kambario į kambarį, po kojomis trakši kadaise tarnavę buities daiktų likučiai, mėtosi senų laikraščių skiautės, nuo sienų stebint apdužusių veidrodžių šukėms. Nejauku, baugu tokiuose namuose - lyg pro rakto skylutę žiūrėtum į svetimą gyvenimą, iš detalių bandytum atkurti, atspėti čia gyvenusių žmonių likimus.

Jei norisi šviesos ir lengvumo, šiek tiek sentimentalumo ir švelnios nostalgijos siūlau pradėti nuo A.Tornau parodos (sakoma, šviesioje erdvėje mintys skaidrėja, tuomet lengviau jas sugaudyti ir suverti it žemuoges ant smilgos). ... Pradėsiu nuo sapnų, užuominų ir skaidrių nuotaikų, sklandančių tarp gležnų A. Tornau šešėlių. Į tokį dailininkės kuriamą pasaulį visuomet maga grįžti. Užtenka trapių užuominų (prancūziško eilėraščio pėdsakų), pastelinio kolorito, kur ne kur pažymėto vieno ar kito simbolio, paveikslo centre įsitaisiusio jaukaus metalinio daikčiuko (pvz., automobilio pervažiuotos metalinės plokštelės ar gatvėje rastos geležėlės) ir žiūrovas jau įtraukiamas į paveikslo erdvę. Tai intuityvūs darbai apie abstrakčius, neapčiuopiamus, bet juntamus dalykus ("Žodžiai erdvėje", "Pusiausvyra", "Pavasariniai judesiai", "Žiemos šviesa" ir kt.). Mirguliuojančiom spalvų dėmėm tapomos būsenos, jausmai, nuotaikos. Svarbiausia spalva, o ne forma. Įdomi faktūra, atsirandanti dedant spalvą ant spalvos. Impresionistiški, šokantys, besikaitaliojantys potėpiai kuria judrų, gyvą paveikslo foną, kurio centre ant marlės gabalo (lygaus ar suglamžyto) įkomponuojamas metalinis "radinys", sulankstytas, surūdijęs daiktelis, nudilusi moneta ar šarvų nuolauža, lyg archeologinė iškasena, simbolizuojanti laiką. Bendrą kompoziciją papildo stilizuotų gėlių, geometrinių formų užuominos margame fone ir smulkių prancūziškų tekstų nuotrupos ("Dienoraštis iš Helsinkio", "Pirmas sniegas", "Šalna" ir t.t.). Tai tarsi paveikslai-laiškai, arba paveikslai-dienoraščiai su prancūzų poeto A. Rimbaud eilėraščių intarpais. Nedaugelis dalykų yra intymesni, atviresni už dienoraščius ir laiškus, o menininkės asmeninė erdvė tampa atvira žiūrovams tik norėdami išgirsti paveikslus jie patys privalo "apsinuoginti", išmesti it šiukšles destruktyvias mintis. Kiti A. Tornau paveikslai "be priedų" (t. y. metalinių radinių), dar trapesni ir labiau meditatyvūs ("Žodžiai erdvėje", "Pusiausvyra" ir kt.). Išgrynintoje paveikslo erdvėje plaukioja abstrakčių figūrų burbulai (pvz. cikle "Žodžiai erdvėje") su miniatiūriniais prancūziškais tekstais viduje, primenančiais mažyčius kvepiančius meilės laiškučius. Koloritas vanilės gelsvumo, grietinėlės baltumo, giedro dangaus melsvumo, zefyrų rausvumo ir pan. Nors tirštas, tarsi paslėptas po snaudžiančiais vienas ant kito spalvų patalais, bet skaidrus savo vidiniu švytėjimu. Švytintys darbai. Tokio švytėjimo randi ir menininkių K. Zimblytės, D. Kasčiūnaitės, R. Katiliūtės darbuose, tik jų šviesa ramesnė, o čia sruvenančios ramybės ir lengvumo gijos juntamos po tirštu džiūgaujančių, neramių, šėliojančių spalvų sluoksniu.

Arūnės Tornau drobėse dažniausiai karaliauja šaltos melsvos ūkanos, ritmiškos bangų mūšos pėdsakai, nulyti, nuskalauti ar kitaip vandens pėdsakų paženklinti paviršiai. Projekte "Menamos istorijos" tapytoja taip pat pristatė gamtos motyvus interpretuojančias kompozicijas. Tačiau jos kiek pakitusios - šįkart menininkės akiratyje atsidūrė abstrahuoti miško, medžių vaizdiniai: mirganti kamieno vertikalė, susiraizgiusių šakų brūzginai. Kartu šie A. Tornau paveikslai įgavo aiškesnę struktūrą, juose stebime aktyvesnę formų ritmiką nei "vandeninėse" abstrakcijose.

Kita vertus, konkretus motyvas dailininkei nėra svarbus. Jai labiau rūpi nuotaikos, nuojautos, abstrakčios idėjos perteikimas. A. Tornau regi gamtą kaip stichiją, kurioje galima apsivalyti nuo nereikalingų emocijų, tiesiog pasinerti, nuskęsti, pamirštant banalius kasdienybės rūpesčius. Pasak jos, gamta inspiruoja tam tikras dvasines būsenas, kurios vėliau apibendrinta forma atsiranda paveiksle. Čia iškylantys pavidalai - jau nebe natūros interpretacijos, o greičiau paslaptingi pasąmonės kuždesiai, kuriuos tegali išgirsti tyloje ir vienatvėje.

Subtiliose, niuansais pagristo kolorito Arūnės Tornau abstrakcijose beveik neaptiksime nieko tikroviško, atpažįstamo. Tik iškalbingi drobių paviršiai ir kompozicijų pavadinimai nurodo, kad menininkė jose pasakoja apie vandenį - netvarų, mirguliuojantį jo paviršių, čia nuolat gimstančias ir tuoj pat išnykstančias efemeriškas formas. Taip pat - apie materiją, kuri mainosi, juda, keičia savo pavidalus pagal jai vienai suprantamus dėsnius...

Šilta spalvinė gama arba pro šaltus tonus besiskverbiantys gelsvi, rusvi blikai sugestijuoja pačioje pasaulio sandaroje glūdinčią pozityvią kaitos, gyvybingumo galią. Tikrai, menininkė savo kūriniuose ne tik jautriai žaidžia faktūromis, magišku, žvilgsnį prikaustančiu mirgėjimu, bet ir parodo vieno pamatinių gyvybės elementų potenciją lemtingai transformuotis, keistis. Taip mirguliuojančiose faktūrose atsiveria skylės, properšos. Atvirą, tarsi už fizinių paveikslo ribų besitęsiančią kompoziciją keičia sutelkti, centriški vaizdiniai, kuriuose vanduo tarsi siurbia į save aplinkos spalvas ir formas.

Ne veltui patariama savo pergyvenimus "nuplukdyti" srovėje, magiškoje, nesustojančioje tėkmėje pasisemti ramybės. Juk vandens paviršius turi magišką galią - atspindėti, sugerti aplinką ir mūsų emocijas.

Arūnės Tornau kūrinys kelia radikalesnių asociacijų... Didžioji drobės dalis užpildyta viena­krypčiais horizontaliais tamsiai žaliais potėpiais. Žalsvoje žaismėje išryškėja trys mėlynos figūros, atrodančios kaip atspausti daiktai. Šiuo atveju atspaudas konstatuoja tikrojo daikto nebuvimą meno kūrinyje bei visišką jo nepažinumą, t. y. meno kūrinys –­ dūlančių, kažkada egzistavusių daiktų faktinis įrodymas. Tornau sufleruoja, kad daiktai kažkada buvo objektyvioje tikrovėje, tačiau tekantis laikas ir kintanti erdvė leidžia mums patirti tik jų pėdsakus.