Miesto vaikas, kurio kūrybą įkvepia gamta. Mėgstanti šaltąjį metų laiką ir įsitikinusi, kad pavadinimai meno kūrinį įspraudžia į rėmus. Taip trumpai galima apibūdinti vieną lietuvių tapytojų ir ryt prasidedančios XV Vilniaus tapybos trienalės organizatorių bei dalyvių Arūnę Tornau.

Penktadienį Lietuvos dailininkų sąjunga Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) atidaro XV Vilniaus tapybos trienalę "Tapybos kontekstai". Parodoje dalyvauja net 42 tapytojai iš Lietuvos ir 14 autorių iš Baltijos šalių: Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Švedijos, Suomijos, Estijos, Latvijos.

Tarp atrinktų menininkų – ir žinoma lietuvių tapytoja A.Tornau. Trienalėje bus pristatytas jos praėjusiais metais nutapytas darbas "Birželio vakaras", kaip ir beveik visi dailininkės kūriniai, įkvėptas gamtos. Tiesa, paklausta, koks kūrinio pavadinimas, ji ne iškart jį prisiminė. Kaip pati sakė: "Keičiu juos dažnai. Ir šitas buvo keičiamas keletą kartų, nebepamenu, kuris galiausiai liko."

– Kodėl keičiate darbų pavadinimus? Kas turi tam įtakos?

– Apskritai labai sunkiai darbams suteikiu pavadinimus. Man labai sunku tiksliai juos nusakyti, nes yra plačios sąvokos, apie ką galvoju, o pavadinimas, mano nuomone, labai susiaurina prasmę. Ir darbai patys pertapomi, ir jų pavadinimai keičiami. Jei galėčiau, nenorėčiau darbų išvis vadinti. Man atrodo, kad tą būseną pats darbas ir spinduliuoja. Bet kartais, kai žiūriu kolegų darbus, suprantu, kad tas pavadinimas ir savo prideda.

– Gamta nuo jūsų kūrybos neatsiejama. Kurie reiškiniai jus labiausiai įkvepia, jums labiausiai patinka?

– Mane įkvepia žiema, žiemos pradžia, sniego kritimas, rūkas, lietus, plaukiančios ledo lytys. Šie reiškiniai mane kaip žmogų smarkiai veikia. Ypač sniegas. Tokios liūdnokos, elegiškos nuotaikos, kai žmogus jautiesi maža visatos, gamtos dalimi. Pavasaris man patinka, bet nelabai mėgstu tokių džiaugsmingų nuotaikų, jų ir žalumos niekad nevaizduoju.

– Bet pažvelgus į jūsų darbus, sakytum, kad šviesumo juose netrūksta.

– Taip, jo netrūksta. Nenorėčiau pasakyti, kad tos nuotaikos jau visiškai elegiškos. Bet žalių darbų, gamtos šėlsmo niekad netapau. Kartais tapau krintančią šviesą, pavyzdžiui, kur nors dirbtuvėj, ant grindų, sienų. Bet vėlgi tai sutapatini su žmogaus būsena. Vyrauja kokie nors suskaidymai, ta šviesa efemeriška, ji tuoj pat išnyksta. Ieškai sąsajų su savimi. Tiesiog sakyčiau, kad tos mano darbų nuotaikos daugiau elegiškos.

– Ir pati tokia esat?

– Kaip žmogus labai džiaugiuosi pavasariu, vasaros pradžia, bet visa tai traukos jausmo neturi. Minėjau, kad mane labai veikia sniegas. Turiu labai daug tokių darbų. Juose vyrauja pilkšva, balta, rusva spalvos.

– Atsižvelgiant į tai, norisi paklausti: kuriate daugiausia šaltuoju metų laiku?

– Na, iš tikrųjų aš juokauju, nežinau, ką pasakytų kiti dailininkai, bet man labai tinka, kabutėse, blogas oras. Kai apsiniaukę, lynoja, man labiau pavyksta susikaupti. Pavasarį saulė stipri, smarkiai išblaško. Ir norisi būti toje saulėje, ir kartu viso to džiaugsmo vaizduoti visai nesinori. Tai ne mano tema. Kaip menininkė tikrai geriau jaučiuosi rudenį, žiemą, ankstyvą, negražų pavasarį. O vasarą darau tai, ką esu sumąsčiusi anksčiau, tiesiogiai susijusių su gamta tų darbų nėra. Nebent šiaip stebiu kur nors miške medžio žievės paviršių – ar kokie vabalai bėgioja, ar skruzdėlynas akį patraukia.

– Jūsų darbuose daug gamtos, jos reiškinių, bet esate miesto vaikas. Gimėt, užaugot ir tebegyvenat Vilniuje. Kiek jo yra jūsų kūriniuose?

– Taip, gimiau, užaugau ir toliau įkyriai gyvenu toje pačioje vietoje prie Lukiškių aikštės. Esu miesto vaikas, bet gamtos man kartais reikia kaip oro. Kad ir trumpam, nors į Vingio parką nueiti, palei Nerį pasivaikščioti, kad pasikrautų baterijos. Norisi išsivalyti ir tikro žvilgsnio į gamtą. Mano kūryboje yra vos keletas miesto temų: griuvėsiai, sienų fragmentai, praėjusio laiko pėdsakai, bet paties miesto nesu vaizdavusi.

– O koks Vilnius yra jūsų akimis?

– Vilnius man labai brangus. Labai jį myliu, kiek galiu, domiuosi istorija, kuriais amžiais kas kur gyveno, kokių pėdsakų paliko, kokie žymūs menininkai kur nors čia šmėkštelėjo. Labai mėgstu kur nors išvažiuoti, bet visada labai norisi ir grįžti.

– Kaip manote, kokia yra gyvenimo ir kūrybos sąsaja? Arba kas yra tapytojas ar apskritai menininkas šiame gyvenime?

– Menininkas yra tokia egoistiška profesija. Visa jo kūryba, viską, ką išneša į paviršių, jis perfiltruoja per save. Jo vidinis gyvenimas turi būti labai turtingas, labai gilus, apmąstytas, kad tai, ką nori parodyti, būtų svarbu ir kitiems žmonėms. Įdomu, ką menininkas labai asmeniško parodo, bet tai turėtų kaip nors interferuotis, veikti ir kitus žmones, tada yra ryšys. O jei menininko pastebėjimai tokie gana paprasti – tiesiog gėlės, tiesiog vaikai ar kas nors gražaus, manau, tada prisiliečiama prie nepakankamai kitų žmonių klodų. Nes neužtenka vien paprasto tiesioginio grožio vaizdavimo. Reikia filosofiškiau apmąstyti tai, ką nori pasakyti, kad platesnė auditorija galėtų tai atpažinti. Kai menininkas kalba neaiškiai, neatpažįstamai, jis irgi tampa nesuprastas. Kita vertus, gal menininkas kurdamas labai daug ir nemąsto, kiek jis bus suprastas. Jis tikriausiai daugiausia galvoja apie save.

Tai iš tiesų yra didelės žirklės tarp to, ką menininkas, tapytojas mąsto, ir to, ką žiūrovas mato. Kartais tai didžiulė praraja, nemokėjimas perskaityti, ypač šiuolaikinio meno. Ir tada atsiranda problema, kad šiuolaikinis menininkas kalba labai sudėtinga, užšifruota kalba, o skaitytojai, žiūrovai nebemoka atpažinti, nebenori gilintis. Tai pastebiu ir pati stebėdama kitų menininkų darbus. Čia grįžtama prie to, kad menininkas neturėtų labai stipriai užšifruoti savo darbų, kad tarp žiūrovo ir meno kūrinio liktų komunikacija. Bet šito trienalėje nepamatysite, ji vis dėlto tuos klasikinius principus išlaiko. Manau, kad viskas bus aišku.

– O pati, kai kuriate, tapote, galvojate apie savo darbų stebėtoją?

– Ne, visai negalvoju. Bet mano atveju gal ir nereikia labai galvoti. Turėjau omeny daugiau tuos sudėtingus videomeno, instaliacijų darbus, jų autorius. Tuo ši tapybos trienalė ir svarbi. Tai tradicinės dailės išraiška. Tai būtent tai, ką nesunku perskaityti. Tapyba nėra toks sudėtingas meno žanras, kad būtų galima nesuvokiamai kalbėti.

– Kalbant apie laiką, kiek jo reikia menininkui? Jums pačiai, kai nutapote darbą, kokios pertraukos reikia, iki imatės tapyti kitą?

– Menininkui reikia laiko, ir ne vien fiziškai dirbti – stovėti prie molberto ir tapyti. Nemažai laiko reikia pamąstyti, ką nori padaryti. Būna tokių momentų, kai nori daryti, bet negali, nesiseka. O kartais iškart viskas sekasi, staiga viskas aišku, šviesu. Tai normalus kūrybinis procesas. Bet kai visąlaik bėgi, skubi, daug reikalų, esi užimtas, tai žinoma, kad galva tuščia, ne apie tai galvoji. Man pačiai gamta labai padeda surikiuoti, sudėlioti mintis, nusiraminti, apsvarstyti, kaip kas turėtų būti. Ir darbams man reikia daug laiko.

Žinoma, šiandienis žmogus turi derinti viską. Didžiulė prabanga būti tiesiog menininku ir neturėti kitų veiklų, darbo. Taip gyventi gali tik vienetai. O visi kiti turime derinti viską, kad rastume laiko ir mintims, ir jų išraiškai. Trumpai tariant, būti menininku nelengva (šypteli).

https://issuu.com/diena/docs/2013-06-13_vilniaus_diena