Labiausiai mėgstu dirbti pavakaryje, kai mintys švarios, išskaidrėjusios, viską matau aiškiai, svarbiausi darbai padaryti ir galima ramiai susikaupti prie paveikslų. Žinau, kad niekada nereikia paveikslo pradėti šiaip sau, lyg tarp kitko, neturint jokios idėjos. Dažniausiai tokie nepavyksta, neranda sau vietos, anksčiau ar vėliau norisi jį užtapyti. Paveikslas gali gautis, jei jį “jauti”, “užuodi”, kažkoks jausmas sako, kad “gal kažkas iš šito išeis”.

Jaučiu nuolatinį poreikį pabūti gamtoje, joje “nuskęsti”, apsivalyti nuo nereikalingų emocijų. Esu tikra, kad tai, kas įstringa susižavėjimo akimirką gamtoje, anksčiau ar vėliau kokiu nors pavidalu ateis į mano darbus. Pačios gamtos niekuomet netapau, bet gamta inspiruoja tam tikras dvasines būsenas,kurios abstrakčia forma vėliau atsiranda paveiksle. Mėgiamų temų turiu nedaug, jos kartojasi. Vieną cikla vadinu šiauriniu. Jis įkvėptas šalto atšiauraus skandinaviško peizažo su daug pilko didelio dangaus ir švininės spalvos vandens. Iš Skandinavijos atsivežiau ir “Akmenų” ciklą. Paveikslų motyvas atsirado žiūrint į vikingų paliktus akmenis su rūnų rašmenimis – laiškus tų, kurių jau seniai nebėra. Tie akmenys tarsi laiko liudytojai, metraštininkai, nuolatinė mįslė žiūrovui, juose susiduria estetinis ir filosofinis pradas. Savo subtiliu paviršiumi jie spinduliuoja nebylią laiko užkoduotą informaciją, istorinį patyrimą. Kitas ciklas, prie kurio grįžtu – ledonešis. Žiemą, eidama Žvėryno tiltu, dažnai stabtelėdavau pažiūrėti į plaukiančias upe ledo lytis, boluojančias ant tamsaus vandens lyg karališkosios orchidėjos, lėtai plaukiančias per skubantį, bruzdantį miestą. Kosminė lyčių ramybė ir didingumas – lyg atsvaros miesto chaosui, mūsų amžinam bėgimui. Patikdavo stabtelėti ir vakaro sutemoje klausytis mistiško čežesio, lyčių trinimosi viena į kitą, jų dejavimo ir girgždėjimo.

Tapydama paveikslą eskizų niekados nedarau. Turiu galvoje tik nuojautą, abstrakčią idėją. Ją iškart bandau “pasigauti” koloritu, keliom paprastom geometrinėm formom, kurios mano paveiksluose kartojasi, pereina iš vieno paveikslo į kitą, nes formai neteikiu didelės reikšmės. Svarbiausia mano paveiksle – spalva: tol ieškau geriausio spalvinio varianto, jį nuolat tobulinu, “apauginu” vis naujomis spalvomis, kol galų gale spalvų vibracija tampa darbo esme. Grynų “fabrikinių” spalvų paveiksle nenaudoju, siekiu sukurti savo sudėtingą spalvą, faktūrą, kuri randasi, dedant spalvą ant spalvos, sukuriant savotišką dažo plutą. Dėl aukštos faktūros, kur pro vienos spalvos paviršių lenda kitas, kartais žiūrovams mano darbai primena kilimus, tampa dekoratyvūs.

Paveikslams pagyvinti, suteikti papildomą turinį dažnai naudoju koliažo techniką. Į darbus įkomponuoju “radinius” – mažus, dažnai automobilių važiuotus pervažiuotus metalinius suplotus daiktelius. Mašinos, praeiviai, lietus, sniegas nuspalvina juos laiko patina, jie įgauna prasmę, tampa panašūs į archeologijos muziejaus eksponatus. Nudilę, rusvi, sidabriniai jie įgauna laiko rimtį. Banaliausias alaus butelio kamštelis tūkstantį kartų presuotas sunkvežimio, spardytas iš mokyklos grįžtančių vaikų, gauna nūdienos įspaudą, tampa panašus į seną romėnišką monetą. Dažnai klijuoju ploną kalkę ar tabakinį popierių, storą, grubią “maišinę” drobę, nudevėtus peršviečiamus audinius, net nublukusio megztinio skiautes. Šalia dažnai rašau tekstus, kartais tiesiai ant paveikslo paviršiaus, kartais ant popieriaus, lyg dienoraščio puslapius. Tekstai dažnai visai neišskaitomi, jie yra kompozicijos dalis. Kartais kartojasi poeto A. Rembo eilėraščiai, ypač vienas -“Ofelija”. Taip dažnai jį rašau, kad man atrodo, kad jis apie mane.

Man patinka trupantys yrantys paviršiai. Mėgstu seną medį: nudilusias nuvarstytas langines, išblukusias suirusias duris, nuklaipytas senų lovų kojas, rankomis nučiupinėtas audimo staklių detales. Panaudoju jas koliažams ar smulkioms skulptūrėlėms. Dažnai dukslų, nudevėtą paviršių derinu su tviskančia “auksine” ar “sidabrine” spalva. Senos ir naujos spalvos kontrastuoja, pabrėždamos seno paviršiaus grožį, laiko rieves ant jo, sukuria seno archeologinio radinio iliuziją.

Budėjimas prie paveikslo man tampa vis brangesnis. Tame yra ir kančios, ir pasitenkinimo, ir meditacijos, ir azarto. Aš naiviai tikiu, kad žiūrovas girdi tą mano pašnekesį su juo ir su savimi pačia.