Per pastaruosius metus susikaupė sumanymų, idėjų ir kūrinių - šie fragmentiškai buvo pristatomi grupinėse parodose, kuriose nebuvo galimybės išskleisti vientiso pasakojimo. Todėl norėjau išgryninti vieną iš nuolat darbuose pasikartojančių temų: didelio formato tapybos darbus ir jų ciklus, kurie per abstrahuotus įvairių gamtos reiškinių motyvus tyrinėja subjektyvias moters gyvenimo patirtis. Gamta inspiruoja tam tikras dvasines būsenas, kurios vėliau apibendrinta forma atsiranda paveiksle. Ši tema man atrodo aktuali ir savo egzistenciniu poetiniu pobūdžiu, bet ir kaip paralelė šiuolaikinės (eko)feministinės tradicijos kontekste, kuri randa savo išraiškas ir Lietuvos šiuolaikinio meno lauke. Todėl paroda skiriama plačiam meno žiūrovui, besidominčiam tiek vizualiais, tiek ir filosofiniais modernios ir šiuolaikinės kultūros kontekstais.

Tapybos darbuose svarbus tuštumos kaip niekieno, „užribio“ žemės vaidmuo. Kūriniuose dominuoja efemeriški, nykstantys vaizdiniai – spalvų blukimo, daiktų dūlėjimo, pėdsakų nykimo, kaitos motyvai. Tokiame nykimo ir mirties estetikos kontekste daiktų ar objektų buvimas tik nujaučiamas arba jų išvis nėra.

Mano pastarųjų metų drobėse vyrauja viena ir ta pati tema – laiko (ar gyvenimo) poveikis mums ir mus supančiai aplinkai. Tyrinėju erozinius, destrukcinius procesus, kurie vieną gyvą materiją paverčia kita. Man rūpi mirštantys, džiūstantys augalai, medžiai, virstantys nepraeinamais brūzgynais, išvartomis. Blunkantys, yrantys, trupantys paviršiai suponuoja naujų amorfiškų formų atsiradimą. Mėgstu tarpines būsenas tarp nakties ir dienos, paslaptingą prieblandos laiką, kai išsitrina riba tarp sapno ir tikrovės.

Panašios temos persikėlė ir į mano tekstilinius objektus ar instaliacijas (nes kur ta riba?).

Esu bandžiusi kurti objektus apie 1990-uosius, kai kurie mėtosi sodyboje iki šiol. Tada ta veikla atrodė kaip žaidimas, kažkas ne itin rimto, lyg priedas prie pagrindinio darbo, atliekamo tradicinėmis meno priemonėmis. Dabar vėl ėmiausi objektų. Šioje parodoje eksponuojami kūriniai man yra labai svarbūs, asmeniški, intymūs, paremti giluminių patirčių paieška.

Perrinkinėdama savo neseniai mirusios mamos daiktus, rūšiuodama jos mantą, nedrįsau išmest jos primegztų, pasiūtų, išsiuvinėtų daiktų. Veikė žmogiškos emocijos, ryšiai, prisiminimai (aišku, svarbūs tik man vienai). Taip atsirado tie ryšuliai: dėjau drabužius, rankom megztus ornamentuotus megztinius, kiauraraščiu siuvinėtus lovos užtiesalus, pagalves į ryšulius ir viską aklinai užsiūdavau, sutrombuodavau į paketus, panašius į pokario tarybiniais laikais iš kaimo į miestą siunčiamus siuntinius su namine dešra ir sviestu. Juose glūdi man brangūs atsiminimai, kvapai, adatos dygsniai, virbalų judesiai, senas naftalino dvelksmas. Dabar jie gyvena savo gyvenimą, tapo nesibaigiančio proceso dalimi, kaip blukimas, irimas, trūnijimas, destrukcija. Jie įgavo amžinybės rato atspaudą.

Kitas parodoje eksponuojamas objektas – kilimas, pasiūtas iš mamos lovos audinio su įsispaudusiomis metalinių spyruoklių rūdimis. Kur ryškiau atsispaudę, ten būta kūno, kur menkiau, ten tiesiog laiko atspaudai. Trūkstamą spiralės, kaip amžinybės simbolį, nutapiau akrilu, jis atsirado ir kitoje instaliacijoje.

Siuvau šiuos objektus labai daug valandų, dienų, savaičių. Neskaičiavau laiko, neskubėjau, nes ne pabaiga buvo tikslas, ne pasiūtų maišų skaičius, dydis ar forma. Tai buvo egzistenciniai pokalbiai su savimi ir laiku, kurie tęsiasi ir toliau. Supratau, kad pabaiga yra tik proceso dalis.

Pamažu traukiantis žiemos prieblandoms, traukiasi ir baltasis atšvaitas – sniegas, taigi atsidengia tamsrudžiai brūzgynai, purvo sankaupos, sutrešusių lapų likučiai, nuo drėgmės patamsėję pušų kamienai. Mažų brūkšnelių spiečius ant tako lyg darbštaus tapytojo potėpiai liudija voverių triūsą žiemą lukštenant kankorėžius. Tos pereinamos būsenos, kai dar ne pavasaris, o tik kažkokie likučiai, taip primena tapybą, kokį nors senųjų meistrų paveikslo fragmentą, tarkim, Tintoretto „Kelionę į Egiptą“. Žemės spalvų medžiai fone – lyg dabar gamtos demonstruojamas miškas, nesvarbu, kad italų tapytojas pavaizdavo lapus, skaisčios žalumos ten, matyt, nebuvo net tuomet, tik nutapius paveikslą, o dabar jis dar ir patamsėjęs nuo laiko.

Dailės vadovėliuose rašoma, kad Tintoretto Venecijoje nedaug turėjo galimybių pamatyti Michelangelo ir antikinių skulptūrų, iš kurių sėmėsi įkvėpimo, tačiau esą per kitas kopijas ir graviūrų vaizdus jis lipdydavo savuosius modelius ir po to tapydavo jų šešėlius (!). Labai konceptualu ir šiuolaikiška, ar ne? Menininkas taip pat kurdavo naktinius eskizus pagal skulptūras.

Priebrėkšmis, šešėliai, miegančios gamtos demonstruojamos spalvos atrodė patrauklios ne vienai tapytojų kartai, dabarties menininkai – ne išimtis. Pasibaigus dramatiškoms varžyboms, kas pirmas atras naują, radikaliausią formą, vėl galimos tiek daugiafigūrės „Kelionės į Egiptą“, tiek potėpių fragmentai – abstrakcijos. Dėkui Dievui, ir abstrakcija dabar gali būti visokia. Nebėra menkesnė ta, kurios ištakos yra gamta, lygiai vertinga ir mechanistinė, nukreipta į industrinį technikos aspektą, kaip ir dar kokia kita.

Arūnė Tornau yra puikiai žinoma Lietuvos tapytoja abstrakcionistė, todėl gerokai nustebau sužinojusi, kad Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vasario 23 d. žiūrovus pakvietusi ekspozicija „Ištirpusios formos“ yra pirmoji didelė menininkės paroda. Per pastaruosius trejetą metų jos sukurtos stambiaformatės drobės kaip tik kvėpuoja ta pačia nuotaika kaip miškas, laukai, patvorės pastarosiomis dienomis („Ankstyvas pavasaris“, 2018), kai netrukus pramerks akis ežerai, upės, bet kol kas išryškėjo tik patamsėję nuo drėgmės brūzgynai. Nors ir vėliau ateisiančios vasaros naktys kartais man primins Arūnės Tornau drobes. Ką bendra tos oro permainos turi su tapyba? Viską. Jei kūrinio padedamas gali lengvai teleportuotis į prieblandos būsenas („Daiktai prietemoje“, 2015–2018), nirti į tamsų drumstą ežero vandenį („Gelmė“, 2016, „Vakaras prie vandens“, 2016), oda jausti rūdis („Rūdys“, 2015), eroziją, vadinasi, tapyba veikia. Ji yra tas dirgiklis, atidarantis tamsos, nakties, gelmių baimės, o gal patrauklumo, kitų dažnai neverbalizuojamų giluminių patirčių duris.

Apie tapybą rašyti nėra paprasta, ji sudaryta iš tankios menininko emocijos, perduotos per potėpį, materiją, iš dažo tankio ir storio, iš idėjos, kuri abstrakcijoje taip ir taikosi išsprūsti ją įvardinant, bandyk pagauti už uodegos tai, ką matematikoje vadiname nuliu, iracionaliais ar transcendentiniais skaičiais! Tačiau Arūnė Tornau žvelgia į kitą, taip pat sunkiai verbalizuojamą pusę – į medžiagos būtį. Riba tarp žemųjų gyvybės struktūrų ir negyvosios materijos čia slenka tai į vieną, tai į kitą pusę, daug kur išsitrindama. Mirštantys augalai tampa tiesiog mediena, nebeprimindami to vibruojančio nuo vėjo, augančio, brandinančio pasaulio, pavirsdami liekanomis, užtvaromis, tankumynu, neleidžiančiu peržvelgti, bet įtraukiančiu.

Keletas kūrinių tarsi paaiškina ar bent duoda užuominų net apie tai, kaip autorė žiūri į savo triūsą – jos motyvuose lygiai su gamtos paveiktais objektais atsiranda ir žmogaus veiklos rezultatai: „Užtvara (nukirsti medžiai)“, 2016, „Apleisti statiniai“, 2015–2016, „Šiukšlės“, 2015. Žmogus čia veikia kaip tolygi jėga, dar vienas gamtos dėsnis. O ramus menininkės žvilgsnis į gelmes, į nuolatinį nykimą, ėjimą link mirties („Mirusi gamta“, 2015) turbūt ir sudaro kūrybos pagrindą – tapyba kalba nevertindama, nebaugindama, net, sakyčiau, lengvai, beveik šviesiai. Niekaip negalėčiau surasti didelio niūrumo, tik šešėlius ir prieblandas. Juodas aksominis pigmentas, kaip menininkė sako, neseniai atrastas, pridengia vasaros vakaro sutemomis, gula juodžemiu, ramindamas, net viliodamas užmerkti vokus ir nerti kažkur ten, į miego gelmę. Beveik užsnūdus aplinkos proporcijos išsikreipia, iš išorės pasiekia tik šviesos dėmės. Ak, saldi sapno būsena!

Egzistenciniai dialogai su savimi ir mirtimi ar apie ją ryškiai matyti dar keliuose parodoje eksponuojamuose darbuose. Apie juos galima kalbėti visai atskirai, nes tai – objektai. Mirusios motinos lovos audinys („Išėjimas“, 2016) su įsispaudusiomis metalinių spyruoklių rūdimis (kur išgulėta, ten ryškiau, žymint buvusio kūno vietą) yra vienas tų ryškių šiuolaikinio meno kūrinių, kurie pasilieka atmintyje ilgam. Ir šis pasakymas nėra šiaip literatūrinė puošmena, aš nuoširdžiai manau, kad jis turi visas ryškaus kūrinio savybes – paprastas, tikras, stiprus, nes pilnas gyvenimo ir galbūt ligos, bejėgiškumo, ne tiek gedulo, kiek amžinybės, kaip mūsų meilė mamoms. Jos vis tiek kada nors išeis ar išėjo, tai amžinoji duotybė, tačiau pokalbiai (net jei jie konfliktiški) tęsis. Tęsiasi. Tokie pat amžini atrodo pailgi drobiniai ryšulėliai („Skiriu savo mamai“, 2018), gulintys ant žemės – kažkas tarp pagalvės ir akmens. Į juos sutalpinta ir užsiūta autorės mirusios motinos palikti drabužiai, lovos užvalkalai, kiti daiktai. Viskas apie mamą, viskas įgamtinta, paversta pirmine materija – lauko rieduliais.

Kaip sako menininkas Dainius Liškevičius, čia reiktų rašyti PABAIGA, jo nuomone, šis žodis viską sutvarko. Tačiau Arūnės Tornau tapyboje, priešingai – pabaiga yra tik procesas, niekad nesibaigiantis, tolygus amžinybei, ramus, didingas. Su tokia begalybe gali jaukiai sugyventi. Mirguliuojantis vanduo („Gelmė“, 2016) ar augalai tamsoje („Eglynas“, 2016) kabėtų kur nors virš sofos, primindami laiko tėkmę, be galo ilgo laiko, maždaug kaip ledynmetis, tačiau kartu leisdami sau priimti ir visas smulkutėles akimirkas – tokias, per kurias voverė, išlukštendama kankorėžį, numeta ant žemės saują mažų brūkšnelių.

Iš tolo jautri, virpanti, vos pastebimais tono, spalvos pasikeitimais kuriama kompozicija lyg ir iškelia Marko Rothko prisiminimą, tačiau iš arčiau pažvelgus į menininkės tapyseną atrodo kaip tik priešingai. Transcendentinis Rothko lieka švelnaus virpėjimo meistras, o Arūnė renkasi erozijai, destrukciniams gamtos procesams giminingą kelią. Ji lyg voverės, kasdien beriančios ant žemės išlukštentų kankorėžių brūkšnelius, pamažu dengia drobę smulkiais potėpiais, pieštuko štrichais, gremžia ir aštriu įnagiu braižo lygų paviršių. Žiūrint į Tornau darbus, kažkodėl norisi vėl pamatyti Antano Martinaičio tapybą, sudarytą iš panašių mirgančių akyse taškelių, potėpėlių, besiskiriančių tik spalva, bet vienatonių, suaugančių į bendrą dūzgesį.

https://7md.lt/daile/2018-03-16/Kartu-su-voveremis

Rodos, Arūnė Tornau iš tiesų bando žiūrovo akyse pradanginti vaizdus. Visi eksponuojami kūriniai atrodo tarsi skęstantys rūke. Ši paroda yra paro­dos „Nykstantys vaizdiniai“, atidarytos Vilniuje praėjusių metų vasarą, tąsa. „Nykstantys vaizdiniai II“ tarsi pirmosios parodos papildinys, išplėstinis variantas, kuriame menininkė ne tik pristato naujus darbus, bet ir dar atviriau bei laisviau kalba ją dominančiomis temomis. Tačiau jos įžvelgiamos ne iš pirmo karto. Reikia stengtis pamatyti tuos nykstančius vaizdus, kuriuos Tornau meninėmis priemonėmis bando išsaugoti taip ilgai, kaip tik įmanoma.

„Meno parko“ galerijoje kabo nedaug menininkės kūrinių, bet jų gana, kad panirtum į savitai užburiantį, mistinį, rūko apgaubtą pasaulį. Čia vaizduojamos išsiplaiksčiusios jūržolės, rūdys, architektūriniai statiniai ir kiti objektai. Viena vertus, jie trukdo žiūrovo akiai iki galo susigaudyti, kas iš tiesų vyksta drobėse. Kita vertus, būtent tokie trikdžiai kuria Tornau pasaulį – autorė kalba apie moters gyvenimo patirtis, įvaizdina jas abstrahuotomis gamtos formomis. Kultūros istorijoje moteris dažnai lyginama su gamta ne tik dėl kuriamos naujos gyvybės, o ir dėl paslaptingumo, mistiškumo – šie bruožai būdingi Tornau tapybai. Gamta – viena svarbiausių Tornau kūryboje gvildenamų temų. Pati menininkė sako: „Darbuose vyrauja gamta, niokojama mūsų pačių, kai jau sunku atskirti, kur gamta, o kur tik jos sintetiniai pavidalai. Gamta „suvirškina“ visas žmogaus paliktas šiukšles, žmogaus gyvenimo liekanas, ji naikina visas mūsų „klaidas“, stojiškai priešinasi žmogaus invazijai. Iš kitos pusės, gal mes jau seniai gyvename sintetiniame pasaulyje?“ Abstrahuotos formos ir tarp materijos bei netikrumo pasiklydę objektai – būtent taip būtų galima apibendrinti Tornau kūrinius.

Kitas įdomus aspektas – prieštaringas gausos ir tuštumo jausmas. Tornau visą drobę užpildo spalvomis ir nepalieka jokio tuščio lopinėlio, vis dėlto kūrinyje galima pajausti tuštumą. Sunkaus rytinio rūko pakirstas pasaulis atrodo ištuštėjęs ir keistai sustingęs arba itin lėtai judantis, nors užpildytas statiniais, detalėmis, kupinas gyvybės ir judesio. Menininkės sąmoningai kuriama tuštuma sufleruoja nykimą ir irimą kaip neatsiejamas gyvybės dalis. Panaši tema buvo nagrinėta ir pernykštėje parodoje. „Vilnietiškoje parodoje buvo daugiau darbų apie nykimo, dūlėjimo, senėjimo procesus, kuriuos tapatinau su žmogaus gyvenimo etapais. Buvo darbų apie objektus, laikui bėgant, išnykstančius gamtoje, suyrančius ir tokiu būdu tampančius gamtos dalimi“, – pasakoja Tornau.

Kauno parodoje menininkės darbus galima išskaidyti į dvi dalis: vaizduojančius architektūrinius objektus ir „talpinančius“ vandenį. Tai dviejų pradų –­ žemės ir vandens – sankirtos. Taip kuriama nykimo ir augimo harmonija.

Žemės prado kūriniai. Vienas tokių, kuriuose labiausiai juntamas žmogaus buvimas jo net nevaizduojant, yra „Rūdys“ (2015). Žmogaus sukurtas, bet jau nebenaudojamas ir kažkur paliktas metalas tampa neatsparus gamtos poveikiui ir savotiškai yra paženkinamas rūdimis. Tai itin lėtas irimo procesas, kurio atspirties tašku simboliškai tampa žmogus ir kaip jis atsisako objektų juos išmesdamas. Žvelgiant į kūrinį skirtingais momentais, jis atrodo skirtingai –­ kartais šviesiau, kartais tamsiau, taip pats kaitos (rūdijimo) procesas tampa gyvas. Drobėje „Apleisti pastatai I“ žalsvų ir geltonų atspalvių turinčiame mėlyname fone į pirmą planą iškelti vertikalūs architektūriniai statiniai labiau primena ne tiek pastatus, kiek jų funkcijos netekusias liekanas. Vėlgi nagrinėjama nereikalingumo tema – objektas, kuris nebeatlieka savo pirminės paskirties (šiuo atveju iš pastatų likusios tik nieko vertos konstrukcijos) ir yra apleidžiamas, tampa nepastebimas, tačiau iki galo nepanaikinamas – lieka tik kaip laiko žymė.

Vandens prado kūriniai. „Keturios formos vandenyje“ ryškiomis spalvomis, aiškiau matomais objektais tuojau pat išsiskiria iš kitų. Drobė tarsi padalijama į kelias dalis: horizontales ir vertikales. Dominuoja pavadinime minimos keturios formos, panirusios į vandenį. Per jas šviečiasi įvairūs vandens augalai ir saulės šviesos nutviekstas vanduo, tačiau formos vandenyje yra tarsi trikdžiai, sunkūs intarpai, kurių jau niekaip nepašalinsi. Nors paveikslas yra ryškia­spalvis, tačiau jame jaučiama ir tuštuma. „Tuštuma atsiranda kaip pauzė, stotelė, pabaiga ar pradžia, kaip atsvara vyksmui. Man ji atrodo svarbi, jaučiu, kad jos reikia“, – teigia autorė. Būtent per keturias formas sukuriami keisti „plyšiai“, vienu metu ir atveriantys žiūrovui vaizdą į vandens telkinį, ir itin apsunkinantys tiesioginį tapybos kūrinio stebėjimo procesą.

Kūriniais, jų abstrahuotomis formomis menininkė kalba ne tik apie irimo, nykimo ir gimimo iš naujo procesus, bet ir apie moters gyvenimo patirtis. Visuose Tornau kūriniuose galima matyti vidinį moters pasaulį, kuriam pavaizduoti negailima simbolių. Pasak Stepheno Kingo, vyro širdis yra kaip tamsi dirva. Tornau kūrinių kontekste perfrazuojant Kingą galima teigti, kad moters siela yra kaip pati gamta – naikinama, save naikinanti ir statoma, save atstatanti vis iš naujo. Menininkės taip mėgstama tuštuma yra neįžengiami klodai, kurie net pačiai moteriai dažnai ne iki galo pažįstami ir atrasti.

Iš pirmo žvilgsnio Tornau kūriniai atrodo ramūs, harmoningi, tačiau juose slypi sunkus turinys: nereikalingumas, apleistumas, nykimas, tuštuma bei savitai parodytas moters pasaulis.

http://literaturairmenas.lt/2016-03-25-nr-3560/3154-daile/4919-neringa-kriksciunaite-sunkus-turinys-harmoningame-pavirsiuje