EN

Arūnė Tornau

NYKSTANTYS VAIZDINIAI

Parodos "Nykstantys vaizdiniai" anotacija

Per pastaruosius metus susikaupė sumanymų, idėjų ir kūrinių - šie fragmentiškai buvo pristatomi grupinėse parodose, kuriose nebuvo galimybės išskleisti vientiso pasakojimo. Todėl norėjau išgryninti vieną iš nuolat darbuose pasikartojančių temų: didelio formato tapybos darbus ir jų ciklus, kurie per abstrahuotus įvairių gamtos reiškinių motyvus tyrinėja subjektyvias moters gyvenimo patirtis. Gamta inspiruoja tam tikras dvasines būsenas, kurios vėliau apibendrinta forma atsiranda paveiksle. Ši tema man atrodo aktuali ir savo egzistenciniu poetiniu pobūdžiu, bet ir kaip paralelė šiuolaikinės (eko)feministinės tradicijos kontekste, kuri randa savo išraiškas ir Lietuvos šiuolaikinio meno lauke. Todėl paroda skiriama plačiam meno žiūrovui, besidominčiam tiek vizualiais, tiek ir filosofiniais modernios ir šiuolaikinės kultūros kontekstais.

Tapybos darbuose svarbus tuštumos kaip niekieno, „užribio“ žemės vaidmuo. Kūriniuose dominuoja efemeriški, nykstantys vaizdiniai – spalvų blukimo, daiktų dūlėjimo, pėdsakų nykimo, kaitos motyvai. Tokiame nykimo ir mirties estetikos kontekste daiktų ar objektų buvimas tik nujaučiamas arba jų išvis nėra.

Neringa Krikščiūnaitė

SUNKUS TURINYS HARMONINGAME PAVIRŠIUJE

Literatūra ir menas, 2016-03-25

Rodos, Arūnė Tornau iš tiesų bando žiūrovo akyse pradanginti vaizdus. Visi eksponuojami kūriniai atrodo tarsi skęstantys rūke. Ši paroda yra paro­dos „Nykstantys vaizdiniai“, atidarytos Vilniuje praėjusių metų vasarą, tąsa. „Nykstantys vaizdiniai II“ tarsi pirmosios parodos papildinys, išplėstinis variantas, kuriame menininkė ne tik pristato naujus darbus, bet ir dar atviriau bei laisviau kalba ją dominančiomis temomis. Tačiau jos įžvelgiamos ne iš pirmo karto. Reikia stengtis pamatyti tuos nykstančius vaizdus, kuriuos Tornau meninėmis priemonėmis bando išsaugoti taip ilgai, kaip tik įmanoma.

„Meno parko“ galerijoje kabo nedaug menininkės kūrinių, bet jų gana, kad panirtum į savitai užburiantį, mistinį, rūko apgaubtą pasaulį. Čia vaizduojamos išsiplaiksčiusios jūržolės, rūdys, architektūriniai statiniai ir kiti objektai. Viena vertus, jie trukdo žiūrovo akiai iki galo susigaudyti, kas iš tiesų vyksta drobėse. Kita vertus, būtent tokie trikdžiai kuria Tornau pasaulį – autorė kalba apie moters gyvenimo patirtis, įvaizdina jas abstrahuotomis gamtos formomis. Kultūros istorijoje moteris dažnai lyginama su gamta ne tik dėl kuriamos naujos gyvybės, o ir dėl paslaptingumo, mistiškumo – šie bruožai būdingi Tornau tapybai. Gamta – viena svarbiausių Tornau kūryboje gvildenamų temų. Pati menininkė sako: „Darbuose vyrauja gamta, niokojama mūsų pačių, kai jau sunku atskirti, kur gamta, o kur tik jos sintetiniai pavidalai. Gamta „suvirškina“ visas žmogaus paliktas šiukšles, žmogaus gyvenimo liekanas, ji naikina visas mūsų „klaidas“, stojiškai priešinasi žmogaus invazijai. Iš kitos pusės, gal mes jau seniai gyvename sintetiniame pasaulyje?“ Abstrahuotos formos ir tarp materijos bei netikrumo pasiklydę objektai – būtent taip būtų galima apibendrinti Tornau kūrinius.

Kitas įdomus aspektas – prieštaringas gausos ir tuštumo jausmas. Tornau visą drobę užpildo spalvomis ir nepalieka jokio tuščio lopinėlio, vis dėlto kūrinyje galima pajausti tuštumą. Sunkaus rytinio rūko pakirstas pasaulis atrodo ištuštėjęs ir keistai sustingęs arba itin lėtai judantis, nors užpildytas statiniais, detalėmis, kupinas gyvybės ir judesio. Menininkės sąmoningai kuriama tuštuma sufleruoja nykimą ir irimą kaip neatsiejamas gyvybės dalis. Panaši tema buvo nagrinėta ir pernykštėje parodoje. „Vilnietiškoje parodoje buvo daugiau darbų apie nykimo, dūlėjimo, senėjimo procesus, kuriuos tapatinau su žmogaus gyvenimo etapais. Buvo darbų apie objektus, laikui bėgant, išnykstančius gamtoje, suyrančius ir tokiu būdu tampančius gamtos dalimi“, – pasakoja Tornau.

Kauno parodoje menininkės darbus galima išskaidyti į dvi dalis: vaizduojančius architektūrinius objektus ir „talpinančius“ vandenį. Tai dviejų pradų –­ žemės ir vandens – sankirtos. Taip kuriama nykimo ir augimo harmonija.

Žemės prado kūriniai. Vienas tokių, kuriuose labiausiai juntamas žmogaus buvimas jo net nevaizduojant, yra „Rūdys“ (2015). Žmogaus sukurtas, bet jau nebenaudojamas ir kažkur paliktas metalas tampa neatsparus gamtos poveikiui ir savotiškai yra paženkinamas rūdimis. Tai itin lėtas irimo procesas, kurio atspirties tašku simboliškai tampa žmogus ir kaip jis atsisako objektų juos išmesdamas. Žvelgiant į kūrinį skirtingais momentais, jis atrodo skirtingai –­ kartais šviesiau, kartais tamsiau, taip pats kaitos (rūdijimo) procesas tampa gyvas. Drobėje „Apleisti pastatai I“ žalsvų ir geltonų atspalvių turinčiame mėlyname fone į pirmą planą iškelti vertikalūs architektūriniai statiniai labiau primena ne tiek pastatus, kiek jų funkcijos netekusias liekanas. Vėlgi nagrinėjama nereikalingumo tema – objektas, kuris nebeatlieka savo pirminės paskirties (šiuo atveju iš pastatų likusios tik nieko vertos konstrukcijos) ir yra apleidžiamas, tampa nepastebimas, tačiau iki galo nepanaikinamas – lieka tik kaip laiko žymė.

Vandens prado kūriniai. „Keturios formos vandenyje“ ryškiomis spalvomis, aiškiau matomais objektais tuojau pat išsiskiria iš kitų. Drobė tarsi padalijama į kelias dalis: horizontales ir vertikales. Dominuoja pavadinime minimos keturios formos, panirusios į vandenį. Per jas šviečiasi įvairūs vandens augalai ir saulės šviesos nutviekstas vanduo, tačiau formos vandenyje yra tarsi trikdžiai, sunkūs intarpai, kurių jau niekaip nepašalinsi. Nors paveikslas yra ryškia­spalvis, tačiau jame jaučiama ir tuštuma. „Tuštuma atsiranda kaip pauzė, stotelė, pabaiga ar pradžia, kaip atsvara vyksmui. Man ji atrodo svarbi, jaučiu, kad jos reikia“, – teigia autorė. Būtent per keturias formas sukuriami keisti „plyšiai“, vienu metu ir atveriantys žiūrovui vaizdą į vandens telkinį, ir itin apsunkinantys tiesioginį tapybos kūrinio stebėjimo procesą.

Kūriniais, jų abstrahuotomis formomis menininkė kalba ne tik apie irimo, nykimo ir gimimo iš naujo procesus, bet ir apie moters gyvenimo patirtis. Visuose Tornau kūriniuose galima matyti vidinį moters pasaulį, kuriam pavaizduoti negailima simbolių. Pasak Stepheno Kingo, vyro širdis yra kaip tamsi dirva. Tornau kūrinių kontekste perfrazuojant Kingą galima teigti, kad moters siela yra kaip pati gamta – naikinama, save naikinanti ir statoma, save atstatanti vis iš naujo. Menininkės taip mėgstama tuštuma yra neįžengiami klodai, kurie net pačiai moteriai dažnai ne iki galo pažįstami ir atrasti.

Iš pirmo žvilgsnio Tornau kūriniai atrodo ramūs, harmoningi, tačiau juose slypi sunkus turinys: nereikalingumas, apleistumas, nykimas, tuštuma bei savitai parodytas moters pasaulis.

http://literaturairmenas.lt/2016-03-25-nr-3560/3154-daile/4919-neringa-kriksciunaite-sunkus-turinys-harmoningame-pavirsiuje